Po ilgos pertraukos
Diavolesa.com Jums paruošė dėmesio vertą įrašą - interviu su mūsų modeliu - Viktorija. Pirmiausia, truputėlis gyvenimo faktų apie Viktoriją, pirmąjį Diavolesa.com modelį.
Viktorija - komunikabili, stilinga, kartais šmaikšti, tačiau atsakinga asmenybė. Ši panelė nežino, kas yra "tabu" ir apie viską kalba atvirai, "nesaldindama" savo patirties. Merginos pasas žymi įspūdingas darbo keliones į Turkiją bei Kiniją. Jai teko dirbti su užsienio fotostudijomis, dizaineriais, kurie padėjo įgyti išskirtinių gabumų.
Viktorija sutiko pasidalinti keliomis savo nuotraukomis, kurios yra jos "book'o" - reprezentacinės modelio knygos, sudarytos iš nuotraukų, įgytų darbo metu - dalis.
Tikimės, kad šis interviu suteiks daug informacijos visiems, besidomintiems modelio karjera, taip pat gyvenimu ir darbu užsienio šalyse - Kinijoje ir Turkijoje.
Sveika, Viktorija! Gal galėtum papasakoti mums, kaip tapai modeliu?
Nuo mažens girdėdavau paskatinimus tapti modeliu, bet visoje mano kelionėje iki tikrojo modelio buvo visko, ir pakilimų ir nuosmukių. Tačiau aš niekada nepasiduodavau. Nuo 12-os metų varsčiau Lietuvos modelių agentūrų duris. Pirmasis bandymas buvo sėkmingas. Mane priėmė, baigiau modelių mokyklėlę. Ją baigus, manęs paprašė pasidaryti nuotraukų albumą (garsųjį "book'ą"), bet aš atsisakiau, nes albumo kaina buvo nuolat keliama dėl man nežinomų priežasčių. Taigi, nutraukiau kontaktus su šia agentūra. Vėliau iš kitų agentūrų išgirsdavau tik neigiamus atsakymus. Vieniems mano klubai buvo per platūs, kitiems - per spoguotas veidas. O ko norėti iš merginos, kuri tik ką pradėjo bręsti? (šypsosi). Tretiesiems kliuvo mano "neholivudiška" šypsena. Tiesa, po šių nesėkmių dar viena agentūra mane priėmė. Į jos vykdomus kastingus (atrankas) važinėdavau kelis kartus per savaitę, kol galiausiai man įkyrėjo veltui švaistyti ir laiką, ir pinigus. Po šio bandymo buvau pamiršusi svajonę dirbti modeliu ir nuleidau rankas. Po 2 metų, paskatinta artimų žmonių, pabandžiau vėl. Ir man pavyko. Mane įdarbino agentūra, įrašė į tikrų modelių sąrašą, gavau pirmąjį kontraktą, tada antrą, trečią... Jaučiausi puikiai :)
Žinome, kad tau
teko dirbti užsienio šalyse, Kinijoje ir Turkijoje. Pirmoji kelionė ir kartu pirmasis darbas - Kinijoje? Kokie įspūdžiai, kas patiko, o kas - nelabai?
Pirmosios keliones niekada nepamiršiu! Tai buvo pats nutrūktgalviškiausias nuotykis mano gyvenime. Buvo visko: ir baimės, ir kompleksavimo, vėliau - perdėtas pasitikejimas savimi, pamestas protas...
Pusės to, ką norėdavau pasakyti - nesugebėdavau. Kastinguose bijodavau, kad kas nors iš aplinkinių, o ypač vaikinai, neprieitų prie manęs pakalbeti... Bet vėliau, po mėnesio, pati jau lakiojau po klubus, kalbėdavausi su vaikinais, juos pažindindavau su kitomis merginomis iš savo agentūros. Pradėjome kartu keliauti į žymias Pekino vietas. Tikrai galiu pasakyti, kad labai daug pamačiau.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad ten pamečiau galvą. Niekas nebebuvo svarbu: nei šeima, nei vaikinas, nei mokslai. Norėjau tokiame pasakų pasaulyje gyventi amžinai, kur viskas tau paklota po kojomis, pilna vaikinų, o tau tereikia atrodyti gražiai... Prasidejo nenutrūkstantys vakareliai, po kurių dažniausiai nieko neatsimindavau. Pamiegojus 2-3 valandas, o kartais - nei tiek, keldavaus eiti į darbą. Buvo tikrai sunku.
Pagundų buvo daug ir įvairių. Kaikurioms atsispirdavau, kaip pavyzdžiui, narkotikai, o kaikurioms - ne, pavyzdžiui, užsidirbti papildomai pinigų sėdint klube (modeliams mokama vien už tai, kad jie atvyktų ir būtų klubo puošmena), nors tai buvo draudžiama. Arba tiesiog "pasitūsint", nors ir žinojau, kad kitą dieną reikia anksti keltis.
Koks buvo darbo Kinijoje pobūdis? Ką galėtum apie tai papasakoti?
Kinijoje teko dirbti daug ir pačių įvairiausių darbų. Daugiausia dirbdavau ant podiumo. Iš dalies džiaugiausi, nes šou - lengvesnis darbas nei fotosesijos, bet mažiau apmokamas. Kiek teko patirti, kinai - lėti ir neapsisprendę žmonės. Del tokio jų būdo reikėdavo repetuoti po kelioliką kartų tą patį. Ir kiekvieną kartą vis ką nors jie pakeisdavo. Dėl jų lėto būdo visada reikėdavo labai ilgai laukti šou pradžios. Kartą dirbau vienoje viskio kampanijoje. Turėjome vykdyti prezentaciją - praeiti pro kambarį su buteliu rankose ir trumpai pastovėti. Pats darbas truko vos penkias minutes, bet dvi dienas iš eilės teko laukti po dvyliką valandų, kol galėjome pradėti savo darbą. Tai labai vargindavo ir siutindavo.
Anksti keltis tekdavo dažnai. Darbų skaičiumi tikrai skųstis negalėjau. Vienas iš pirmųjų darbų buvo tris dienas trunkantis "OnLY šou", kuriame buvome tik dvi baltaodės iš visų beveik trisdešimties. Šiame darbe nebuvo lengva. Pirmą kartą "stojau" ant tokių aukštų aukštakulnių. Vos neišsisukau kojos! Yra sakoma: "Modelis nėra modelis, jei nepatyrė griuvimo ant podiumo". Bet, nepaisant to, tada jaučiausi kaip kalnus nuvertusi (juokiasi). Šios patirties nekeisčiau į nieką gyvenime!
Smalsaujame, gyvenimas Kinijoje - įmanoma? :)
BE ABEJO! Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl, bet be galo pamilau šią šalį. Visada sakau, kad jei reikėtų rinktis, kurioje užsienio šalyje gyventi, rinkčiausi Kiniją. Kartais pajuokauju, kad gal praeitame gyvenime buvau kinė (juokiasi).
Aš gyvenime labai punktualus žmogus, bet ten, Kinijoje, gali pamiršti laiką, nes VISI visada vėluoja. Ten gali eiti į restoranus kiekvieną dieną, nes viskas beprotiškai pigu. Žmonės tave dievina, nes tu baltaodė. Be abejo, ne visi draugiški, bet jei jau su kuo susidraugavai, šis žmogus dėl tavęs gali padaryti viską, kad tik tavo viešnagė šioje šalyje neapkarstų. Žodžiu, kiek ten buvau, tiek gyvenau kaip princesė. Sutikau daug nuostabių žmonių, su kuriais iki šiol palaikome ryšius. Kalbos barjeras yra juntamas, bet juk yra "Google translator" (juokiasi).
Žinome, kad tau teko gyventi ne vienai. Kokie išliko įspūdžiai iš gyvenimo kartu su kitomis ten dirbančiomis merginomis ir vaikinais?
Kinijoje vos atvažiavusi pirmą kartą pakliuvau į vieną butą su rusėmis ir ukrainietėmis. Neturėjau su kuo pasikalbeti lietuviškai. Tuo metu turbūt buvau viena lietuvaitė per visą Pekiną (juokiasi). Todėl pradėjau su merginomis bendrauti laužyta anglų kalba.
Su nepažįstamomis merginomis gyventi nėra lengva, ypač kai mes visos iš skirtingų šalių. Kiekviena su savo keistenybėmis, principais... Buvo daug barnių, bet kadangi gyveni po vienu stogu, tenka vienai ar kitai nusileisti, kad įsivyrautų taika.
Man teko gyventi su brazilėmis. Jos visada kalbėdavo "Skype" taip garsiai, kad su savo šeima susišnekėti nebūdavo įmanoma. Nuo pat ankstaus ryto jos dainuodavo: būdamos duše dainuoja, gaminasi valgyti - dainuoja... Tai šiek tiek erzindavo, bet tekdavo patylėti, kad nesugadinti santykių. Netgi teko gyventi ir su agresyviai nusiteikusiais ukrainiečiu ir rusu. Sužinojusios, apsidžiaugėme, kad turėsime vyrų namuose, bet... Iš jų pusės buvo net grasinimų. Kartą viskas vos nesibaigė muštynėmis. Vietoje to, kad džiaugtumėmės vyriškių kompanija, turėjome galvos skausmą...
Trečiasis darbas - kelionė į nemažiau egzotišką šalį - Turkiją. Gal būt papasakotum apie gyvenimą ir darbą ten?
Pailsėti Turkijoje gal ir smagu, bet ten praleisti ilgesnį laiką - ne man... Jau pirmasis penktadienis toje šalyje paliko ne kokį prisiminimą. Vienas iš mūsų vadinamųjų "bukerių" (vadybininkas), pasiulė man ir dar vienai lietuvaitei praleisti naktį tryse. Buvau šokiruota ir įniršusi...
Visas ten praleistas laikas panašus. Bent jau toje agentūroje mes, merginos, buvome kaip papuošalas tos agentūros savininkui ir jo draugams. Niekur kitur nebuvo galima išeiti, eidavome tik su bosu ar jo draugais. Vakarėliai su jais, vakarienės su jais. Kada išeiname ir grįžtame buvo reguliuojama, stebima vaizdo kameromis. Privatumo ten - "nulis", nes tame pačiame bute, kur man teko gyventi, buvo ir agentūros ofisas. Stanbulas - gražus miestas, bet žmonės ten...
Akivaizdu, kad užsienio šalys, ypač Kinija, paliko tau didelį įspūdį. Tačiau nusprendei nebekeliauti, likai Lietuvoje. Kas lėmė tokį tavo pasirinkimą?
Netikėjau, kad taip gali atsitikti, bet įsimylėjau! Kai pasirašiau paskutinįjį kontraktą pusei metų, mes jau buvome kartu, bet nei vienas apie mūsų santykius negalvojome rimtai. Manėme, tai bus tik dar vienas nuotykis. Tačiau veliau, kai grįžau iš Kinijos, jis manęs laukė su gėlėmis ir išskėstomis rankomis. Pirma naktis po tokio ilgo laiko, atrodo, turėtų būti keista, bet jaučiausi taip, lyg būtumėme nesimatę tik kokias 5 minutes. Nuo tos dienos gyvename kartu ir kuriame ateitį drauge.
Nuleisti sparnus ir
nebekeliauti nusprendei dėl
mylimo žmogaus. Tačiau modelio darbo neišsižadėjai. Gal būt galėtum papasakoti
apie patirtį dirbant su Diavolesa.com įkūrėjais bei personalu?
Kolektyvas nuostabus. Labai patiko dirbti kartu, nes dirbant buvo galima atsipalaiduoti, darbas virto pramoga! Tikiuosi, dar ne kartą teks darbuotis su šiais žmonėmis (šypsosi).
Viktorija, dėkojame už atsakymus ir linkime siekti modelio karjeros aukštumų, nesvarbu, ar tai būtų užsienio šalyse ar Lietuvoje! :)
Anot informacinių šaltinių, tai labai senas, Viduriniuosiuose Rytuose paplitęs simbolis. Tikima, kad jis saugo nuo nužiūrėjimo, nesėkmių ir pavydo, neša laimę. Kai kur šis simbolis vadinamas Dievo arba draugystės ranka. Manoma, kad "Hamsa rankos" penki pirštai simbolizuoja penkis pojūčius: regėjimą, klausą, uoslę, skonį bei lytėjimą, arba žmogaus kūno dalis: rankas, kojas, galvą, kuriuos saugo amuletas su Hamsa ranka.
